Dr. Skirmantas Skrinskas. Investicijos į kelius: ką daryti, kad nereikėtų mokėti dukart?
VALSTYBEI PLANUOJANT DIDINTI KELIŲ FINANSAVIMĄ, SVARBU UŽTIKRINTI, KAD ŠIOS INVESTICIJOS BŪTŲ PANAUDOTOS IŠMINTINGAI. TIESIANT ILGAAMŽIUS KELIUS IR NAUDOJANT ŠALIES TERITORIJOJE PLAČIAI IŠSIDĖSČIUSIUS ŽEMĖS IŠTEKLIUS, STIPRĖTŲ EKONOMIKA, O VALSTYBĖS BIUDŽETĄ PAPILDYTŲ DAUGIAU MOKESČIŲ.
Nors Lietuvoje turime pakankamai vietinių statybinių žaliavų, tinkamų kelių rekonstrukcijai ir puikios jų būklės užtikrinimui, kelių būklė vis prastėja. Deja, bet kelių „uždirbami“ mokesčiai iki šiol buvo perskirstomi ir panaudojami kitiems tikslams. Tikimasi, kad situaciją pagerins naujo Kelių fondo steigimas, kuris turėtų kelių finansavimą 2026 m. padidinti iki 1 mlrd. eurų, nors viešumoje dar girdisi pagrįstų abejonių dėl fondo finansavimo šaltinių užtikrinimo. Tačiau net ir toks finansavimo lygis būtų nepakankamas – norint iš esmės pradėti gerinti kelių būklę, būtina tam skirti bent 1,5 mlrd. eurų kasmet. Ir juos panaudoti taikliai – taupant remontų išlaidas ateityje. Visuomenė tikisi patikimų ir ilgaamžių kelių. Šiemet pastebime atvejų, kai asfaltuojant senus žvyrkelius neprojektuojamas šalčiui atsparus, gruntinį vandenį drenuojantis smėlio sluoksnis, o vietoj jo nepagrįstai pasirenkami gruntui stabilizuoti naudojami priedai. Taip turbūt galvojama sutaupyti, tačiau šykštus moka dvigubai – keliai greičiau deformuojasi, nes tampa neapsaugoti nuo vandens, šalčio ir krovininio transporto apkrovų poveikio, o remontas tampa būtinas jau po kelerių metų. Galiausiai tai brangiai kainuoja valstybei. Perasfaltavimas gerokai brangesnis nei pakankamas smėlio pagrindas virš sankasos.
Asfaltuojant senus ar projektuojant naujus kelius visais atvejais turėtų būti įrengiamas naujas šalčiui atsparus sluoksnis, nustatomas pagal vidutinį įšalo gylį ir vyraujančius gruntus. Taip būtų užtikrintos sąlygos patvarioms ir ilgaamžėms kelių dangoms, o cementu ar kalkėmis stabilizuotas standus sluoksnis aukščiau įšalo gylio po pirmos normalios žiemos skiltų ir suskaldytų asfalto paviršių bei spartintų dangos irimą. Naudojant po Lietuvą plačiai išsibarsčiusius žvyro ir smėlio išteklius keliai tarnautų ilgai, bent kiek sumažėtų CO2 emisijos Naujojoje Akmenėje ir visuose stabilizacinių priedų transportavimo maršrutuose. CO2 emisijų svarbu nepamiršti ir kituose miestuose. Nauji miestų aplinkkeliai grynintų miestų orą, taupytų laiką, prisidėtų prie karinio mobilumo užtikrinimo, skatintų priemiestin su geru ir patogiu susisiekimu išsikelti mieste likusias gamyklas, transporto mazgus.
ŽEMĖS GELMIŲ IŠTEKLIŲ SVARBA
Didžioji dalis Lietuvos Žemės gelmių išteklių naudojama žmonių gerovei kurti: pastatams, keliams, žemės ūkyje, maisto, gėrimų, stiklo pramonėje ir kitose veiklose. Šalies ekonominio išsivystymo lygis turi tiesioginę įtaką šių medžiagų poreikiui. Iš kitos pusės, jei turime Žemės gelmių išteklių ir mokame juos optimaliai panaudoti, gyventojų ekonominio lygio kėlimo sąnaudos tampa biudžeto pajamomis. Taigi, kuo geriau valstybės sugeba gelmių išteklius panaudoti, tuo geresnės gyvenimo sąlygos sukuriamos visuomenei. Vadovaujantis LR Konstitucijos 47 straipsniu, Žemės gelmės išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl visos pramoniniu būdu naudingųjų iškasenų gavybą vykdančios įmonės ir privatūs asmenys už iškastą iš Žemės gelmių naudingąją iškaseną moka valstybei mokesčius, skaičiuojamus nuo išgauto jų kiekio.
Čia svarbu pastebėti, kad žemės plotai virš šalies Žemės gelmių išteklių, kol jie nėra išnaudoti, neturi būti panaudojami kitiems tikslams, užkertant galimybę juos išgauti ateityje. Lietuvos teritorijos, po kuria glūdi valstybės ištekliai, kvadratinis metras yra vertingiausias šalies turtas. Kuo mažiau bus galimybių pasiekti Žemės gelmių išteklius, tuo daugiau jie brangs, o atitinkamai brangs ir iš jų kuriami produktai, tiesiami keliai. Valstybės duomenų agentūros apskaita liudija, kad 2007 metais surinktas mokestis už gamtos išteklių naudojimą sudarė 2,75 mln. eurų. Jie buvo didinami, o taip pat dar ir kasmet indeksuojami, tad per pastaruosius penkerius metus (2020–2024 m.) buvo surenkama nuo 23,95 iki 31,64 mln. eurų, vidutiniškai 27,5 mln. eurų. Tai yra per pastaruosius 17 metų įplaukos į biudžetą už iškastas medžiagas iš Žemės gelmių padidėjo apie 10 kartų. Iš sumokėtų mokesčių 20 proc. lieka vietos savivaldai, o likusi dalis papildo valstybės biudžetą. Siūlytina, kad savivaldybėms skiriamas šių mokesčių nuošimtis siektų 40 proc., o bent pusė jų eitų tiesiogiai infrastruktūros gerinimui. Tai galėtų būti savivaldybių kelių fondo užuomazga.
Bendras kasybos įmonių generuojamas indėlis į socialinę aplinką apsiriboja ne tik minėtu mokesčiu. Išskirtinis šios pramonės šakos bruožas yra tai, kad daugiausia ši veikla vykdoma kaimiškose teritorijose, nutolusiose nuo didžiųjų miestų. Čia kasėjai sukuria nemažai gerai apmokamų darbo vietų. Akmenės, Pakruojo, Trakų rajonuose kasybos ir perdirbimo įmonės yra pagrindiniai darbdaviai ir mokesčių mokėtojai. Analizė liudija, kad kasėjai bet kuriame regione išmoka darbuotojams kur kas didesnius atlyginimus nei tose vietose mokamas vidutinis darbo užmokestis. Didesni išmokami atlyginimai reiškia ir didesnius gyventojų pajamų bei socialinio draudimo mokesčius, kurie reikšmingiau papildo savivaldybės biudžetą nei mokestis už gamtos išteklių naudojimą. Vien atlyginimams pernai 24 įmonės, priklausančios Lietuvos karjerų asociacijai, išleido daugiau kaip 143 mln. eurų.
KARJERŲ SEKTORIUS – SVARBUS ŠALIES ATSPARUMO STIPRINIMUI
Remiantis Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistės-analitikės Eglės Stonkutės analize, Lietuvos kasybos ir karjerų eksploatavimo sektorius yra mažesnis nei vidutiniškai ES šalyse, kuriose yra granito uolienų perdirbimo karjerų. Visgi Lietuvoje gamybos augimo tempas pastarąjį dešimtmetį buvo vienas sparčiausių visoje Bendrijoje. 2023 m. šio sektoriaus įmonių metinė apyvarta, atsisakius granito iš Baltarusijos (jį pakeičiant vietine aukščiausios kokybės dolomitine skalda), buvo net 65 proc. didesnė nei prieš dešimt metų. Palyginimui, Estijoje per tą patį laikotarpį sektoriaus apyvarta mažėjo. Augo ir Lietuvoje pagaminamos karjerų produkcijos apimtys – per dešimtmetį jos padidėjo maždaug trečdaliu, tuo metu visoje ES gamyba sumažėjo iki 30 proc.
Reikia atsižvelgti į pasikeitusį geopolitinį kontekstą – jei 2014 m. tarptautinė prekyba ir išteklių tiekimas buvo kur kas stabilesni, šiandien pasaulyje stiprėja konkurencija dėl gamtinių išteklių, ypač strateginių ir retųjų. Šios žaliavos vis dažniau traktuojamos kaip esminė ekonominio ir gynybinio saugumo dalis. Atsižvelgiant į šias tendencijas, verta iš naujo įvertinti Lietuvos kasybos ir karjerų eksploatavimo sektoriaus vaidmenį stiprinant šalies atsparumą. Šiuolaikinė pramonė reikalauja vis daugiau ir įvairesnių gamtinių išteklių, todėl Lietuvai tikslinga investuoti į vietinių išteklių paiešką ir strateginio potencialo tyrimus – ypač atsižvelgiant į tai, kad ši veikla pastaraisiais metais buvo vykdoma vangiai.